Naujienos
Knygrišystė
Vilniaus knygrišių gildija
Kūrinių galerija
Įstatai
Kontaktai
Archyvas
 
Knygrišystė

Knygrišystė – knygos įrišimo amatas, kurio pradžia siekia IV – Va. Jau Egipte papirusai būdavo meniškai apipavidalinami ir laikomi dekoruotose dėžutėse. Pradėjus gaminti diptichus, vienodo formato vaškuotose lentelėse buvo išgręžiamos skylutės ir virvute surišamos į vieną knygą, vadinamąjį kodeksą. Iš vaškinių lentelių kodekso atsirado pergamento kodeksas, pergamentiniam kodeksui apsaugoti prie jo iš abiejų pusių buvo tvirtinamos lentelės, tai knygos apdarų ir knygos grafiško apipavidalinimo meno pradžia iš kurio ir išaugo dabartinė knyga.
    Pasaulyje meninė knygrišyba turi senas tradicijas, o Lietuvoje meniškai įrištos knygos pasirodė XV a. pradžioje. Lietuvos feodalinės valstybės laikais Vilnius buvo knygrišystės centras, o 1579 m. įkūrus Vilniaus universitetą spausdintų knygų ir knygrišystės amato poreikis dar labiau išaugo.


Vilniaus panoramos plano fragmentas iš G. Brauno 1581 m. atlaso

XV amžiaus pabaigoje Vilniuje, o XVI a. viduryje Kaune ir kituose miestuose ėmėsi kurtis amatininkų cechai. XVI a. jie jau tapo svarbiausiais prekių gamintojais miestuose. Pirmieji cechai Lietuvoje susikūrė 1495 metais Vilniuje. Tai buvo auksakalių ir siuvėjų cechai. Cechai taip pat kūrėsi ir kituose miestuose – Kaune, Merkinėje, Raseiniuose, Šiauliuose, Telšiuose. Nuo XVI a. cechuose imta gaminti ir dailius stiklo dirbinius, gerokai patobulėjo auksakalystė, taip pat – keramika, audimas.
Amatininkus ir amatus minimi Lietuvos 1529 ir 1588 metų Statutai. Juose išvardintos bent 25 amatų rūšys. Minimi kalviai, mūrininkai, siuvėjai, plytininkai, kailiadirbiai, odininkai, račiai, kubiliai, puodžiai, degutininkai, dailidės ginklininkai. Didžiausiu Lietuvoje amatų centru buvo Vilnius.
Cechas – tai labai savita viduramžių Europoje gimusi organizacija. Artimų specialybių laisvieji amatininkai susivienydavo, kad apsaugotų savo nepriklausomybę nuo feodalų ir pirklių, išsikovotų teisę dalyvauti miesto valdyme, išlaikytų gaminių monopoliją savo rinkoje, apsigintų nuo svetimšalių meistrų konkurencijos. Vilniuje cechai veikdavo pagal statutus, kuriuos iš pradžių tvirtindavo pats didysis kunigaikštis. Nuo 1552 m. pakakdavo registruotis Vilniaus rotušėje, magistrato knygose. Pirmasis Vilniuje, o ir visoje Lietuvoje, gavęs veikimo privilegiją 1495 m., buvo auksakalių cechas. Po jo netrukus įsisteigė ir daugiau cechų. XVII a. pradžioje Vilniuje jau veikė 25 cechai, kuriuose darbavosi 44 specialybių meistrai. Vėliau į cechus susijungė žvejai, puodžiai, kubiliai, račiai, knygrišiai, skardininkai ir kt. 1795 m. Vilniuje buvo 38 cechai, kuriuose dirbo 860 meistrų, 310 pameistrių, 420 mokinių. XIX a. viduryje cechų skaičius padidėjo net iki 62, o meistrų juose dirbo apie du tūkstančius. 
     Apie XVI a. Lietuvos knygrišius duomenų išliko nedaug. Tik jų darbai rodo gana aukštą lygį. Spėjama, kad Vilniaus knygrišiai susibūrė į cechą XVI a. pabaigoje. Tuo metu Vilniuje dirbo ne mažiau kaip 14, o XVII amžiaus pirmoje pusėje – ne mažiau kaip 22 knygrišiai.
1664m. Vilniaus miesto knygrišių cecho vyresnieji kreipėsi į karalių Joną Kazimierą ir prašė apsaugoti cecho narius nuo neteisybių. Išklausęs nusiskundimus, Jonas Kazimieras 1664 m. birželio 8 d. pasirašė naują privilegiją ir potvarkį.

Vilniaus knygrišių cecho statuto privilegija LDK Jono Kazimiero teikiamajame rašte.
 
 Jan Kazimierz ... krol polski, wielki xiąze littewski ... Oznaymuiemy tym listem naszym ... Tak nam jest przez ... panow rad y urzędnikow naszych dwornych od suplikuiących ... na ten czas starszych ... cechu rzemiosła introligatorskiego miasta ... Wilenskiego ... doniegono, ze wielkie w rzemiesle ich ... nieporządki ... staią się ... Chcąc my tedy takie zniszczyc nieporządki, ... daiemy ten przywiley...
 1664. VI. 8. datum w Wilnie. Pasirašę: Jan Kazimierz krol; Waleryan Stanisław Judicki, pisarz WXL.
 
Tekstas adaptuotas pagal:
 Pergamentų katalogas = Каталог пергаментов / Lietuvos TSR Mokslų akademija. Centrinė biblioteka ; sudarė R. Jasas. -  Vilnius : [LTSR Mokslų akademijos Centrinė biblioteka], 1980. -  614, [3] p.
 Kataloge įrašo eilės numeris 968. Pergamentinis dokumentas saugomas LMA bibliotekoje, Rankraščių skyriuje.

Remdamiesi privilegija knygrišiai kreipėsi į Vilniaus magistratą apsaugoti jų interesus. 1665 m. sausio 28 d. Vilniaus miesto burmistrai ir tarėjai patvirtino knygrišių cecho statutą.
     Lietuvos bibliotekose saugomi nemažai XV – XVII a. knygų įrištų ir puoštų Vilniaus knygrišių ir auksakalių. Tai prabangios bažnytinių apeigų ir religinio turinio knygos įrištos oda, inkrustuotos ir puoštos metalo detalėmis bei sagtimis arba odoje įspaustu ornamentu.
    XVIII a. knygrišių cecho veikla nutrūksta.
     XIX a. knygų įrišimas rankomis – pamirštas. Knygas pradėta įrišinėti mašinomis spaustuvėse. Meniškai buvo įrišamos tik reprezentacinės knygos. Apie meninę knygrišystę XIX – XX a. žinoma mažai.
    Pirmasis lietuvių meninės knygrišystės profesionalas – Tadas Lomsargis (1905 – 1942). Meninio knygos įrišimo mokėsi Prahos valstybinėje grafikos mokykloje. T. Lomsargis ištobulino odos ir popieriaus meninio dekoravimo, inkrustavimo būdus. Naudojo spalvų ir odos kompozicijas iš odos, lakštinio aukso, šilko popieriaus. Moderniai ir skoningai projektavo knygas, derino įrišimo meninę išvaizdą pagal turinį, žanrą, paskirtį įvairioms skaitytojų grupėms. Šalia T. Lomsargio minėtinas ir knygrišys Kazys Lukoševičius, kuris lankė Vokietijoje spaustuvininkų meistrų mokyklą.
     Kaune ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo apie 30 individualiai dirbančių knygrišių ir kelios didesnės knygrišyklos. Tuo metu knygos buvo rišamos mokyklinių vadovėlių pavyzdžiu, kad tvirčiau laikytųsi ir lapai nebyrėtų. Net ir puošnūs įrišimai meniškumu nepasižymėjo. Pamažu įrišimas tapo vis reikšmingesne leidinių kultūros dalimi. Dailininkai grafikai (Jonas Juozas Burba ir kt.) buvo kviečiami kurti knygų įrišimų projektus. Karas ir vokiečių okupacija privertė šį darbą baigti. O 1942 m. žuvus T. Lomsargiui profesionali meninės knygrišystės tradicija sunyksta.
     Apie 1950 m. dailiąją knygrišystę atgaivina kitų specialybių menininkai. Didelį vaidmenį čia suvaidino Kauno „Dailės“ kombinato odos gaminių ateljė vadovas Voldemaras Manomaitis. Po apsilankymo Estijoje jis pasikvietė iš Talino specialistą konsultuoti Lietuvos odininkus. Taip buvo patobulinti odos dekoravimo būdai. Tačiau meninės knygrišystės padėtis nepakito, nes menininkų veikla apsiribojo suvenyrų gamyba.
     Pokario metais Sovietų Sąjungoje meninio odos apdirbimo specialistus rengė Talino dailės institutas. Pirmieji Lietuvos menininkai baigę šį institutą, šiandien priklauso vyresniajai dailininkų kartai, atkūrusiai meninės odos tradicijas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos dailininkai vėl atranda knygą. Kurti ir eksponuoti savo darbus pradeda Zita Kreivytė, Rimantas Dūda, Dalia Marija Šaulauskaitė, Ramutė Toliušytė, Žymantė Žindulienė, Aušra Vaitiekūnaitė, Aušra Petroškienė ir kiti.
     1991 m. dailininkų grafikų Lino Jablonskio, Kęstučio Grigaliūno, Mindaugo Navako, Kęstučio Vasiliūno iniciatyva buvo surengta pirmoji „Dailininko knygos“ paroda, kurioje atsispindėjo kūrėjo netradicinis požiūris į knygos formą, naudojamas medžiagas, tekstą ir iliustracijas. Tai buvo postūmis knygrišiams restauratoriams ir dailininkams priminti visuomenei meninės knygrišystės tradicijas Lietuvoje.
     Nuo 1999 m. Lietuvoje rengiami tarptautiniai meninės odos simpoziumai „Knyga“ (organizatorė Aušra Petroškienė), kurių tikslas  - suburti visus meninio knygos įrišimo žanrą puoselėjančius Lietuvos dailininkus odininkus. Tačiau tik keletas iš jų domisi profesionalia knygrišyste.
     Knygrišių restauratorių darbo specifika bei meninė veikla paskatino profesionalius restauratorius ir bendraminčius menininkus vienytis. 2003 m. gegužės 22 d. vienuolika knygos restauratorių: iš Vilniaus universiteto bibliotekos – Cezaris Poliakevičius, Jonas Daunoravičius, Rimas Supranavičius, Sigitas Tamulis; iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos – Gražina Smaliukienė, Laima Burneikienė, Edita Keršulytė, Tatjana Belokurskaja ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos – Aušra Vaitiekūnaitė, Elona Marija Ložytė, Raimunda Vasiliauskienė bei du dailininkai odininkai: Rimas Dūda ir Ferdinandas Saladžius įsteigė Vilniaus knygrišių gildiją. Tai senas knygrišystės tradicijas Lietuvoje tęsianti visuomeninė organizacija. Siekiama vėl sujungti amatą, meistriškumą ir meną, plėtoti knygrišystę. Įkurtoji knygrišių gildija tęsia nuo XVI amžiaus iki 1893 metų gyvavusio Vilniaus knygrišių cecho tradicijas. Gildijos simbolis – ovalo viduryje raidės VKG – K raidė simbolizuoja atverstą knygą, G – raide simbolizuoja odos išdirbimo įrankį; ovalo viršutinėje dalyje lietuvių kalba užrašas „Vilniaus knygrišių gildija“, apatinėje dalyje lotyniškas užrašas „Sodalitas Introligatorum Vilnensium“. Šį gildijos simbolį sukūrė dailininkas Rimantas Dūda.
     Nuo 2001 m. kiekvienais metais sausio 20-ąją – šv. Sebastijono (Vilniaus knygrišių cecho globėjo) dieną – Bernardinų bažnyčioje laikomos Šv. Mišios už Vilniaus mieste gyvenusius ir dirbusius knygrišius. Istoriškai susiklosčius aplinkybėm šioje bažnyčioje Vilniaus knygrišių cechas turėjo savo altorių ir visos šventės bei minėjimai buvo atliekamos per šv. apeigas prie šio altoriaus. Vilniau knydrišių gildija atgaivinanti senasias tradicijas kreipėsi į Šv. Pranciškaus Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos provincijolą dr. Kun. Sigitą Benediktą Jurčį su prašymu skirti kapelioną ir  2004 m. kovo 8 d.  ordinas paskyrė brolį kun. Algirdą Malakauską Vilniaus knygrišių gildijos kapelionu.
     Pirmą kartą visuomenei gildija prisistatė 2004 m. sausio 20 d. Vilniaus miesto rotušėje. Tais pačiaiais metais vykusioje Knygų mugėje gildija pristatė Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojų parengto katalogo „Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai“ įrišimus. Tų pačių metų rugsėjo – spalio mėnesiais knygos buvo eksponuojamos Vilniaus universiteto bibliotekos parodų stenduose, o pasibaigus parodai iškilmingai padovanotos bibliotekai.
    Vilniaus knygrišių gildijos narių tikslas – tęsti amato tradicijas, kelti narių meistriškumą, rengiant įvairius seminarus, stažuotes, susitikimus, gildijos narių darbų parodas. Siekiama keistis informacija su analogiškomis užsienio šalių draugijomis ir specialistų delegacijomis, atstovauti Lietuvai tarptautinėse organizacijose. Dalyvaudami įvairiuose renginiuose gildijos nariai populiarina rankomis įrištas knygas, knygrišybos meną.
     Gildija renka ir publikuoja knygrišystės istorijos, teorijos, praktikos ir metodikos medžiagą. Planuojama surinkti archyvą ir biblioteką apie knygrišybą. Pirmąją knygą apie knygrišystės meną „Maestro rilegatori per il „ Cantico Delle Creature“ (Roma, 2002, t. 1 – 2) Vilniaus knygrišių gildijai padovanojo XXVII knygos mėgėjų draugijos XII narys Vytautas Petniūnas.
     Istorijos verpetuose nutrūkusi meninės knygrišystės tradicija atgimsta...

MISIŪNIENĖ, Sneguolė. Knygrišystė Vilniuje: tradicijos ir tęstinumas. Spectrum, Vilniaus universiteto žurnalas, 2006, nr. 1(4),  p. 30-33.

 
2008-2010 © Vilniaus knygrišių gildija. Sprendimas: ViSt