Kol yra kokio nors amato meistrų, tol yra užtikrintas to amato egzistavimas. Dėl socialinių ir technologinių XIX a. pokyčių, kai augančių, vis labiau mechanizuotų pramonės sričių dirbiniai ėmė keisti tradicinę produkciją, pamažu ėmė nykti ir žinios apie tradicinius amatus.
XX a. besiformuojant restauravimo sampratai, restauratoriai tapo vienais svarbiausių žinių apie senuosius amatus saugotojais ir puoselėtojais. Juk tam, kad būtų galima tinkamai pataisyti pažeistą daiktą, ar tai būtų meno kūrinys, ar kasdienis rakandas, reikia nusimanyti, kaip ir iš ko jis padarytas. O jeigu šalia daikto funkcijos atkūrimo dar iškeliamas tikslas išsaugoti šį daiktą ateitiems kartoms kaip įmanoma mažiau pakitusį, dėmesys visoms dirbinio detalėms tampa nepaprastai svarbus.
Šiandien, restauratoriai vis labiau suvokia ne tik seniau naudotų medžiagų išsaugojimo, bet senųjų amatų procesų svarbą: kyla siekis ne tik atkurti formą, bet atkurti ją tam tikru būdu. Knygų ir jų įrišų restauratoriai (kitaip dar vadinami dokumentų restauratoriai) šiame kontekste nėra išimtis. Todėl nenuostabu, kad didžiąją dalį Vilniaus knygrišių gildijos narių sudaro didžiųjų Lietuvos bibliotekų restauratoriai, kuriems pats gildijos įkūrimas buvo svarbus žingsnis, bandant išsaugoti šio reto amato tradiciją, kurią Lietuvos istorijoje ženklina daugybė pertrūkių.
Gildijos nariai konservuoja ir restauruoja įvairius dokumentus bei jų įrišus. Taip pat konsultuoja ir gali patarti įvairiais dokumentų išsaugojimo klausimais. Viena iš svarbesnių veiklų yra istorinių knygos įrišų studijos, iliustruojančios knygos formų įvairovę bei raidą. Neretai tokių tyrimų metu gautos žinios pasitelkiamos, atliekant istorinius įrišų modelius, rekonstrukcijas ir replikas. Tai yra neįkainojamas būdas iš esmės įsigilinti į tai, kaip tokie įrišai buvo padaryti praeityje. Tokiu būdu, savo veikla prisidedame ne tik prie rašytinių ir spausdintinių dokumentų, bet ir paties amato išsaugojimo.
