Edukacija

Vienas iš Vilniaus knygrišių gildijos tikslų – keistis žiniomis tarpusavyje ir dalintis su plačiąja visuomene, todėl  gildija rengia seminarus, pristatymus, skaito pranešimus ir paskaitas, veda praktinius užsiėmimus. Galime parodyti paprastų, per kelias minutes ar kelias valandas išmokstamų įrišimo būdų ar atskirų operacijų, bet taip pat galimi ilgalaikiai mokymai, sudėtingesnių įrišimo būdų, kuriems išmokti reikia keleto mėnesių.

 

Anksčiau amato žinios buvo perduodamos iš meistro pameistriams ir mokiniams praktinio darbo metu. Pagal senajį Vilniaus knygrišių cecho statutą, pameistrys, norintis tapti meistru ir dirbti mieste, turėdavęs tris metus pasimokyti svetur, pas kitą meistrą, grįžęs pateikti tai patvirtinantį raštą, bei įrodyti savo meistriškumą – padaryti meisterštiką. Tai yra keletas įrišimų su detaliai apibrėžtais reikalavimais kiekvienam –   skirtingomis medžiagomis, skirtingo formato, ir skirtingomis apdailos technikomis.

 

XIX amžiuje Europoje atsiranda pirmosios knygrišių mokyklos. XX a. I pusėje, Prancūzijoje mokslas užtrukdavo ketverius metus knygrišystė ir dar ketverius auksavimas. Dabar tik kai kuriose šalyse (Anglijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Amerikoje ir kitur) yra knygrišystės amato studijos. Juos papildo įvairūs, atskiroms technologijoms skirti kursai, vykstantys bibliotekose, restauravimo ar knygos meno centruose. Tačiau ir mokslai dirbtuvėse privačiai pas garsius bei patyrusius meistrus vis dar yra populiarūs ir aktualūs. Kadangi naudojamų medžiagų ir technologijų įvairovė yra labai didelė, o istorijos tyrimai įsibėgėja tik dabar, šio amato mokytis galima visą gyvenimą.